Diagnozė ir požymiai
Gastroezofaginio refliukso liga – nevalingas skrandžio turinio grįžimas į stemplę. Šis reiškinys retkarčiais pasitaiko visiems žmonėms ir nesukelia jokių problemų. Bet jeigu jis kartojasi per dažnai arba tęsiasi per ilgai, rūgštaus skrandžio turinio grįžimas į stemplę lemia simptomų atsiradimą bei stemplės sienos pažeidimą. Galiausiai ši būklė pablogina gyvenimo kokybę ir yra laikoma gastroezofaginio refliukso liga (GERL).
Daugumos pacientų nuomone, GERL sukelia padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Nors iš tiesų jis nustatomas tik apie 15 proc. ligonių su diagnozuota GERL. Pagrindinis šią būklę sukeliantis veiksnys yra apatinio stemplės rauko nepakankamumas. Normaliai, maistas iš burnos stemple slenka į skrandį, o stemplės apačioje yra raumeninis žiedas (raukas), kuris maistui pasiekus skrandį susitraukia ir skrandį uždaro. GERL atveju, apatinio stemplės rauko atsipalaidavimas nutinka per dažnai ir trunka per ilgai, taip sudarydamas sąlygas skrandžio turiniui grįžti į stemplę. Papildomu sunkinančiu mechaniniu veiksniu gali būti diafragmos išvarža, toje vietoje kur ją veria stemplė.
Refliukso dažnį skatinantys veiksniai:
- Padidėjęs spaudimas pilvo ertmėje. Nutukimas, nuolatinis persivalgymas, juosmenį spaudžiantys drabužiai, nėštumas, stanginimasis tuštinantis, kosulys ar fiziniai pratimai veikiantys pilvo raumenis.
- Maistas. Daug riebalų turintys maisto produktai, šokoladas, kava ir alkoholis. Jie mažina apatinio stemplės rauko tonusą (gebėjimą stipriai susitraukti).
- Vaistai. Dauguma vaistų naudojamų širdies lėtinėms ligoms ar ritmo sutrikimams gydyti, raminamieji vaistai ar antidepresantai, hormoniniai vaistai (progesteronas) ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pvz. paracetamolis, ibuprofenas). Taip pat mažina apatinio stemplės rauko tonusą.
- Lėtinės ligos, dėl kurių blogėja stemplės valymosi funkcija (cukrinis diabetas).
Gastroezofaginio refliukos liga pasižymi šiais simptomais:
- Rėmuo ir atsirūgimas rūgščiu turiniu. Bent kartą per mėnesį tai patiria 25 proc. pacientų, 7 proc. pacientų – kasdien.
- Esant sunkiam stemplės pažeidimui (opos, striktūros) atsiranda simptomas vadinamas disfagija, tai – negalėjimas praryti maisto.
- Atipiniai simptomai: Skausmas krūtinėje (spaudžiantis ir deginantis), naktinis kosulys, dusulio priepuoliai (GERL sukelta astma), gerklų pažeidimas ir balso užkimimas, užstrigusio kąsnio pojūtis gerklėje, dantų emalės erozija ir dantenų uždegimas lemiantis skausmingą, deginantį pojūtį burnoje.
Gydymas
Gydymo tikslas yra simptomų sumažinimas ir paciento gyvenimo kokybės pagerinimas. Taip pat jei nustatomas stemplės uždegimas, būtina jį gydyti ir apsaugoti pacientą nuo komplikacijų. GERL yra lėtinė būklė, todėl svarbu pradėti nuo nemedikamentinių priemonių – dietos ir gyvensenos keitimo.
Rekomenduojami pokyčiai:
- Sumažinti kūno masę;
- Nedėvėti drabužių, kurie veržia juosmenį;
- Miegant pakelti lovos galvos galą (apie 15 cm);
- Valgyti tik atsisėdus (jokiu būdu gulint), po valgio taip pat negulėti. Po maisto vengti veiklos kuriai tenka pasilenkti ar susiriesti. Paskutinis dienos patiekalas turėtų būti ne vėliau kaip 3 valandos iki miego;
- Mesti rūkyti;
- Keisti mitybos įpročius. Reikia valgyti dažnai, bet mažomis porcijomis, jokiu būdu nepersivalgyti. Rinktis maisto produktus turinčius daugiau baltymų ir vengti riebaus maisto, kavos, šokolado, gazuotų gėrimų. Vengti alkoholio. Vengti vaisių, kurie mažina stemplės rauko tonusą (apelsinai, citrinos, ananasai, pomidorai).
Visada nustačius GERL yra pradedamas medikamentinis gydymas skrandžio rūgštingumą mažinančiais vaistai, konkretų vaistų tipą nuspręs jūsų šeimos gydytojas ar konsultuojantis gastroenterologas. Visgi, jei vaistų ir gyvensenos pokyčių pagalba nepavyksta atstatyti skrandžio rūgštingumo (pH padidinti > 4) arba jei yra nustatoma didelė diafragmos išvarža, ligonis nenori/negali nuolat vartoti vaistus, skiriamas chirurginis gydymas.
Operacijų tipai
Chirurginis gydymas dažniausiai yra efektyvus jei GERL yra salygota rauko funkcijos sutrikimu yra susiformavusi diafragminė išvarža. Skrandžio dugnas lotyniškai yra vadinamas fundus, o fundoplikacija paprastais žodžiais reiškia skrandžio dugno sulankstymą. Atliekant šią operaciją, chirurgas apsuka dalį skrandžio sienos aplink stemplės apatinę dalį ir sukuria papildomą raumeninį žiedą, kuris sustiprina apatinį stemplės rauką. Esant stipresniems rauko susitraukimams yra atkuriama jo vienpusio vožtuvo funkcija ir maistas gali patekti į skrandį, bet skrandžio turinys į stemplę nebegrįžta. Taip pat, jei kartu yra nustatyta diafragmos išvarža, ji yra sutvarkoma tos pačios operacijos metu.
Fundoplikacijos procedūra gali būti atliekama naudojant atvirą pjūvį (apie 20-25 cm) pilvo viršuje, bet šiuolaikinės chirurgijos praktikoje tai atliekama itin retai ir išskirtiniais atvejais. Dažniausiai yra taikoma minimaliai invazyvi technika – laparoskopinė operacija – atliekant kelis, labai mažus pjūvius (1-2 cm).
Mažai daliai pacientų laparoskopinis metodas nėra galimas. Dažniausios priežastys, dėl kurių tenka rinktis atvirą procedūrą yra: nutukimas, dideli randai dėl anksčiau atliktų pilvo operacijų ar didelė kraujavimo rizika. Pasirinkimą atlieka gydytojas chirurgas, remdamasis savo patirtimi ir vertindamas galimas rizikas. Taip pat, svarbu žinoti, jog kartais laparoskopinės operacijos metu tenka pereiti prie atviros procedūros. Toks chirurgo sprendimas yra atliekamas tam, kad užtikrinti paciento saugumą.
Laparoskopinė operacija yra atliekama bendrinėje nejautroje (operacijos metu pacientas giliai miega) ir trunka apie 90-180 minučių. Chirurgas naudodamas mažus pjūvius įveda instrumentus į pilvo ertmę. Pilvo ertmė yra išpučiama naudojant visiškai nepavojingas dujas (anglies dioksidą). Laparaskopinės kameros kontrolėje, naudojantis siaurais įrankiais, pilvo ertmės viduje susiuvamos diafragmos kojytės ir atliekamas skrandžio dugno perlenkimas.
Laparoskopinės operacijos atveju ligoninėje tenka praleisti tik 2-3 dienas ir galima grįžti namo. Atviros operacijos atveju 1-2 savaitės. Dar skyriuje, pirmosiomis dienomis, pacientai yra skatinami keltis iš lovos ir pradėti vaikščioti, ankstyvas judėjimas gerina pooperacines išeitis ir mažina komplikacijų riziką.
Operacijų tipai
Chirurginis gydymas dažniausiai yra efektyvus jei GERL yra salygota rauko funkcijos sutrikimu yra susiformavusi diafragminė išvarža. Skrandžio dugnas lotyniškai yra vadinamas fundus, o fundoplikacija paprastais žodžiais reiškia skrandžio dugno sulankstymą. Atliekant šią operaciją, chirurgas apsuka dalį skrandžio sienos aplink stemplės apatinę dalį ir sukuria papildomą raumeninį žiedą, kuris sustiprina apatinį stemplės rauką. Esant stipresniems rauko susitraukimams yra atkuriama jo vienpusio vožtuvo funkcija ir maistas gali patekti į skrandį, bet skrandžio turinys į stemplę nebegrįžta. Taip pat, jei kartu yra nustatyta diafragmos išvarža, ji yra sutvarkoma tos pačios operacijos metu.
Fundoplikacijos procedūra gali būti atliekama naudojant atvirą pjūvį (apie 20-25 cm) pilvo viršuje, bet šiuolaikinės chirurgijos praktikoje tai atliekama itin retai ir išskirtiniais atvejais. Dažniausiai yra taikoma minimaliai invazyvi technika – laparoskopinė operacija – atliekant kelis, labai mažus pjūvius (1-2 cm).
Mažai daliai pacientų laparoskopinis metodas nėra galimas. Dažniausios priežastys, dėl kurių tenka rinktis atvirą procedūrą yra: nutukimas, dideli randai dėl anksčiau atliktų pilvo operacijų ar didelė kraujavimo rizika. Pasirinkimą atlieka gydytojas chirurgas, remdamasis savo patirtimi ir vertindamas galimas rizikas. Taip pat, svarbu žinoti, jog kartais laparoskopinės operacijos metu tenka pereiti prie atviros procedūros. Toks chirurgo sprendimas yra atliekamas tam, kad užtikrinti paciento saugumą.
Laparoskopinė operacija yra atliekama bendrinėje nejautroje (operacijos metu pacientas giliai miega) ir trunka apie 90-180 minučių. Chirurgas naudodamas mažus pjūvius įveda instrumentus į pilvo ertmę. Pilvo ertmė yra išpučiama naudojant visiškai nepavojingas dujas (anglies dioksidą). Laparaskopinės kameros kontrolėje, naudojantis siaurais įrankiais, pilvo ertmės viduje susiuvamos diafragmos kojytės ir atliekamas skrandžio dugno perlenkimas.
Laparoskopinės operacijos atveju ligoninėje tenka praleisti tik 2-3 dienas ir galima grįžti namo. Atviros operacijos atveju 1-2 savaitės. Dar skyriuje, pirmosiomis dienomis, pacientai yra skatinami keltis iš lovos ir pradėti vaikščioti, ankstyvas judėjimas gerina pooperacines išeitis ir mažina komplikacijų riziką.
Operacijų tipai
Chirurginis gydymas dažniausiai yra efektyvus jei GERL yra salygota rauko funkcijos sutrikimu yra susiformavusi diafragminė išvarža. Skrandžio dugnas lotyniškai yra vadinamas fundus, o fundoplikacija paprastais žodžiais reiškia skrandžio dugno sulankstymą. Atliekant šią operaciją, chirurgas apsuka dalį skrandžio sienos aplink stemplės apatinę dalį ir sukuria papildomą raumeninį žiedą, kuris sustiprina apatinį stemplės rauką. Esant stipresniems rauko susitraukimams yra atkuriama jo vienpusio vožtuvo funkcija ir maistas gali patekti į skrandį, bet skrandžio turinys į stemplę nebegrįžta. Taip pat, jei kartu yra nustatyta diafragmos išvarža, ji yra sutvarkoma tos pačios operacijos metu.
Fundoplikacijos procedūra gali būti atliekama naudojant atvirą pjūvį (apie 20-25 cm) pilvo viršuje, bet šiuolaikinės chirurgijos praktikoje tai atliekama itin retai ir išskirtiniais atvejais. Dažniausiai yra taikoma minimaliai invazyvi technika – laparoskopinė operacija – atliekant kelis, labai mažus pjūvius (1-2 cm).
Mažai daliai pacientų laparoskopinis metodas nėra galimas. Dažniausios priežastys, dėl kurių tenka rinktis atvirą procedūrą yra: nutukimas, dideli randai dėl anksčiau atliktų pilvo operacijų ar didelė kraujavimo rizika. Pasirinkimą atlieka gydytojas chirurgas, remdamasis savo patirtimi ir vertindamas galimas rizikas. Taip pat, svarbu žinoti, jog kartais laparoskopinės operacijos metu tenka pereiti prie atviros procedūros. Toks chirurgo sprendimas yra atliekamas tam, kad užtikrinti paciento saugumą.
Laparoskopinė operacija yra atliekama bendrinėje nejautroje (operacijos metu pacientas giliai miega) ir trunka apie 90-180 minučių. Chirurgas naudodamas mažus pjūvius įveda instrumentus į pilvo ertmę. Pilvo ertmė yra išpučiama naudojant visiškai nepavojingas dujas (anglies dioksidą). Laparaskopinės kameros kontrolėje, naudojantis siaurais įrankiais, pilvo ertmės viduje susiuvamos diafragmos kojytės ir atliekamas skrandžio dugno perlenkimas.
Laparoskopinės operacijos atveju ligoninėje tenka praleisti tik 2-3 dienas ir galima grįžti namo. Atviros operacijos atveju 1-2 savaitės. Dar skyriuje, pirmosiomis dienomis, pacientai yra skatinami keltis iš lovos ir pradėti vaikščioti, ankstyvas judėjimas gerina pooperacines išeitis ir mažina komplikacijų riziką.
Pooperacinis laikotarpis
- Dieta. 4-6 savaitės po operacijos galima valgyti tik trintą arba labai gerai susmulkintą maistą, kurį galima praryti kaip pastą. Meginant valgyti kietus produktus (ryjant kąsniais), kyla didelė rizika, kad kasnis liks užstrigęs ties nauju rauku ir nepateks į skrandį. Taip pat reikia vengti gazuotų gėrimų kadangi iš karto po operacijos raugėjimas yra praktiškai neįmanomas.
- Darbas ir fizinė veikla. Lengva fizinė veikla (lėtas vaikščiojimas) yra skatinama jau pirmą dieną po operacijos, jei pacientai gali tai toleruoti. Pilnam atsistatymui ir grįžimui į darbą reikia 3-6 savaičių, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Grįžti prie aktyvios fizinės veiklos ar sunkių daiktų kilnojimo galima tik po 6 savaičių.
Komplikacijos
GERL kompikacijos:
Ilgalaikis rūgšties ir skrandžio fermentų (pepsino) poveikis į stemplės sieną sukelia uždegiminę būklę – pepsinį ezofagitą. Šis lėtinis uždegimas gali komplikuotis opomis (žaizdomis stemplės sienoje), rėtai striktūromis (maistas negali praeiti pro stemplę į skrandį dėl atsiradusios kliūties), kraujavimu ar net vėžinėmis būklėmis (Barret’o stemplė, adenokarcinoma). Be to, GERL tęsiantis ilgą laiką galimas atipinių simptomų atsiradimas, dėl burnos, gerklų, bronchų ar plaučių pažeidimo skrandžio rūgštimi. Skrandžio turiniui patekus į plaučius galima pneumonija – plaučių uždegimas.
Komplikacijos ir su operacija susijusios rizikos
Fundoplikacija yra laikoma saugia procedūra, bet kaip ir bet kurios kitos invazinės procedūros atveju egzistuoja komplikacijų rizika.
Šalutiniai pojūčiai, po operacijos:
- Pats dažniausias – sunkumas ryti maistą. Įprastai jaučiamas iš karto po operacijos ir palengva gerėja, bei išsisprendžia savaime. Dėl šios problemos pirmosiomis savaitėmis po operacijos pacientai suvartoja mažiau kalorijų ir valgo daug lėčiau nei įprastai.
- Taip pat dažnai pasitaikantys šalutiniai pojūčiai yra dažnas raugėjimas, pilvo pūtimas ir padažnėjęs dujų pasišalinimas.
Specifinės šiai operacijai komplikacijos:
- Stemplės, skrandžio, šalia esančių kraujagyslių ar organų pažeidimas. Nors ir labai retos, tai dažniausios priežastys, kuomet tenka pereiti iš laparoskopinės į atvirą operaciją.
- Vienam iš šimto pacientų reikalinga pakartotinė koreguojamoji operacija, dėl po operacijos nepraeinančių problemų: sunkumo ryjant ir/ar pilvo pūtimo.
- Pooperacinės išvaržos atsiradimas, ypač jei buvo atlikta atvira fundoplikacija. Dažniausia šios komplikacijos priežastis: per anksti grįžtama prie sunkios fizinės veiklos, kol chirurginis randa nėra pilnai sugijęs.
- Operacinės žaizdos infekcija.