Hemorojus. Atsiradimo priežastys, prevencijos priemonės ir gydymo būdai

Diagnozė ir požymiai

Tuštinimasis krauju yra itin dažnas simptomas, kuris gali prasidėti dėl daugybės priežasčių, viena dažniausių tarp jų yra hemorojus. Remiantis statistika, hemorojus bent kartą gyvenime bus diagnozuotas 3 iš 4 suaugusiųjų. Jaunų žmonių tarpe ši būklė dažniau pasitaiko moterims dėl nėštumo, vėliau gyvenime ji yra labiau paplitusi tarp vyrų. Operacinio hemorojaus gydymo vyrams prireikia 1,3 karto dažniau nei moterims.

Hemorojus yra būklė, kuri išsivysto dėl sutrikusios apatinėje tiesiosios žarnos dalyje, ties išange esančių venų darinių (kaverninių kūnų) kraujotakos. Normaliai, visose kūno vietose arterijomis atitekėjęs kraujas suteka į venas ir jomis grįžta atgal į sisteminę kraujotaką, vyksta kraujo apytaka. Hemorojaus atveju nutekėjimas iš venų sutrinka, venos persipildo krauju ir pradeda temptis, dėl tempimo suplonėja jų siena ir tampa daug pralaidesnė, todėl į aplinkinius audinius ima sunktis skysčiai, prasideda audinių pabrinkimas ir taip susiformuoja maži dariniai vadinami hemoroidais. Kadangi hemoroidai formuojasi ties išange, tuštinimosi metu jie yra sudirginami, atsiranda skausmo, niežulio ir kraujavimo simptomai. 

Daugumą hemorojaus atvejų galima išspręsti paprastu gydymu namie kartu su hemorojaus pasikartojimo riziką mažinančiais gyvenimo būdo pokyčiais. Šiame tekste aptarsime hemorojaus atsiradimo priežastis, prevencijos priemones ir galimus hemorojaus gydymo būdus.

Hemorojaus atsiradimo priežastys

Hemorojus gali atsirasti apatinėje tiesiosios žarnos dalyje arba po išangę dengiančia oda. 

Hemoroidų formavimąsi lemia du pagrindiniai veiksniai: nuolatinis spaudimas į apatinę tiesiosios žarnos dalį, trukdantis į venas patekusio kraujo nutekėjimui ir šios srities venų sienų suplonėjimas.

Paulius Žeromskas - Pilvo chirurgas, proktologas

Paulius Žeromskas

Pilvo chirurgas, proktologas
Sužinoti daugiau
  • Lėtinis vidurių užkietėjimas ir mažai skaidulų turinti dieta, tai lemia nuolatinį stanginimosi poreikį tuštinantis, kuris padidina spaudimą į apatinę tiesiosios žarnos dalį.
  • Ties išange esančių venų (kaverninių kūnų) pabrinkimas dėl labai gausaus kraujo pritekėjimo į dubenį ir sutrikusio nutekėjimo. Dažniausios pabrinkimą sukeliančios būklės yra nėštumas ir nutukimas.
  • Mažas fizinis aktyvumas. Efektyvūs raumenų susitraukimai yra svarbiausias veninio kraujo nutekėjimą lemiantis veiksnys, jei raumenys nėra aktyvūs, veninis kraujas bus linkęs užsistovėti. Visgi, svarbu paminėti, kad reguliarus sunkių svorių kilnojimas yra laikomas hemorojaus atsiradimo rizikos faktoriumi.
  • Venų sienas sudarančio jungiamojo audinio nusilpimas, kuris vyksta su amžiumi, taip pat šis audinys gali nusilpti nėštumo metu, prastai maitinantis ar sergant lėtinėmis ligomis.
  • Rinkitės maistą su daug skaidulų. Vaisiai, daržovės ir pilno grūdo angliavandeniai minkština išmatas, didina jų tūrį ir taip mažina stanginimosi poreikį tuštinimosi metu.
  • Gerkite daug skysčių. Rekomenduojama išgerti nuo šešių iki aštuonių stiklinių vandens per parą. Kava, stiprios arbatos ar alkoholis yra skysčiai, kurie skatina vandens pasišalinimą, todėl jų vartojimą reikėtų kompensuoti papildomu išgeriamo vandens kiekiu.
  • Skaidulų papildai. Dauguma žmonių nesuvalgo pakankamo kiekio skaidulų (20 – 30 gramų per parą) su maistu. Vaistinėse galima įsigyti skaidulinių maisto papildų, kurie padės minkštinti išmatas ir malšinti hemorojaus sukeliamus simptomus. Labai svarbu: vartojant šiuos papildus išgerti bent aštuonias stiklines vandens per parą, kitaip jie gali padidinti vidurių užkietėjimo riziką.
  • Nesistanginkite. Stanginimasis ar oro krūtinėje užlaikymas tuštinimosi metu didina pilvo spaudimo į apatinę tiesiosios žarnos dalį poveikį. Jei tinkama mityba, vandens kiekiu ir skaidulomis nepavyksta vidurių užkietėjimo sumažinti, šeimos gydytojas gali išrašyti išmatas minkštinančių vaistų receptą.
  • Tuštintis eikite tik pajutę poreikį. Jei yra laukiama ir tuštinimosi poreikis išnyksta, išmatos susikaupusios tiesiojoje žarnoje gali pradėti džiūti ir tapti dar kietesnės.
  • Mankštinkitės. Žarnynas mėgsta būti “judinamas” ir fizinis aktyvumas skatina efektyvius žarnų judesius, taip pat raumenų susitraukimai paskatina kraujo nutekėjimą iš venų. Kartu su tinkama mityba reguliarios mankštos padės sumažinti papildomą kūno svorį, kuris taip pat trikdo kraujo nutekėjimą iš apatinėje tiesiosios žarnos dalyje esančių venų.
  • Venkite ilgų sėdėjimo periodų. Sėdimas darbas, bet taip pat ir ilgas sėdėjimas ant klozeto, gali padidinti išangės venoms tenkantį spaudimą ir skatinti hemorojaus vystymąsi.

Kai hemorojus yra tiesios žarnos viduje

Išsiplėtusios venos yra giliai tiesiojoje žarnoje, todėl jų negalima nei pamatyti, nei pajausti. Dažniausiai, vidinis hemorojus skausmo nesukelia, dėl mažo skausmą signalizuojančių nervinių skaidulų kiekio tiesiojoje žarnoje. Dažniausi tokio hemorojaus simptomai yra: kraujas ant išmatų, tualetinio popieriaus ar klozete po tuštinimosi. 

Visgi, hemorojaus venos gali labai išsipūsti ir išlįsti pro išangę (įvyksta prolapsas), tokiu atveju juntamas skausmas tuštinimosi metu. Taip pat, hemorojaus prolapsas gali būti matomas, kaip nelygumas ties išange, kuris yra rausvenis nei aplink esantis audinys, jis įprastai grįžta į vidų savaime po pasituštinimo arba gali būti lengvai pirštu įspaudžiamas atgal.

Kai hemorojus yra išlindęs

Išorinio hemorojaus venos būna po išangę dengiančia oda, kurioje yra daug daugiau skausmo jutimą sukeliančių nervinių skaidulų. Dažniausi išorinio hemorojaus simptomai yra: skausmas, kraujavimas, niežulys ir aplinkinio audinio patinimas. 

Hemorojus su tromboze

Jei išsiplėtusiose venose esantis kraujas negali nutekėti ilga laiką, jis gali pradėti krešėti.  Krešulio susidarymas venos spindyje yra vadinamas tromboze. Toks hemorojus, dėl viduje esančio krešulio išsiskirs tamsiai raudona, ruda ar mėlyna spalva.Trombuoto hemorojaus simptomai yra: didelis, deginantis skausmas, niežulys ir kraujavimas. Gali prasidėti karščiavimas, dvokiančios išskyros iš išangės ar negalėjimas pasišlapinti.

Išorinį hemorojų gydytojas gali nustatyti iš klinikinio vaizdo apžiūros metu ir paciento nusakytų simptomų. 

Vidinio hemorojaus diagnozei gali prireikti:

  • Digitalinio rektalinio ištyrimo. Tai yra tiesiosios žarnos tyrimas pirštu, gydytojas hemorojų gali apčiuopti ir įvertinti jo dydį bei vietą. 
  • Anoskopijos. Šio tyrimo metu į tiesiąją žarną yra įvedamas skėtiklis, pro kurį gydytojas gali apžiūrėti paskutinius 5-10 virškinamojo trakto centimetrų. Jei ten yra hemorojus, jis bus matomas kaip plotas su uždegiminiais požymiais tiesiosios žarnos gleivinėje, gleivinės pakitimai, kartais su mažomis opomis.
  • Rektoskopijos. Šio tyrimo metu yra naudojamas ilgas vamzdelis su kamera jo gale, juo galima apžiūrėti paskutinius 30-40 virškinamojo trakto centimetrų. Nors šio tyrimo reikšmė hemorojaus diagnostikai nėra itin didelė, jis yra taikomas visiems pacientams su lėtiniu hemorojumi, kad būtų galima atmesti kitas tiesiosios žarnos ligas kurios irgi sukelia kraujavimo tuštinimo metu simptomą. Būklės galinčios sukelti panašius į hemorojaus simptomus yra: tiesiosios žarnos polipai ir vėžys, gaubtinės žarnos vėžys, hipertrofinės išangės papilės, tiesiosios žarnos iškritimas.

I° – hemoroidas yra aptinkamas tik kaip mažas gleivinės nelygumas tiesiosios žarnos viduje ir ten lieka tuštinimosi metu.

II° – hemoroidas yra šiek tiek didesnis, jo darinys stanginantis iškrenta pro išangę, bet po pasituštinimo savaime grįžta į tiesiąją žarną.

III° – hemoroidas iškrinta tuštinantis ir savaime negrįžta, jį reikia grąžinti ranka.

IV° – hemoroidas būna visada iškritęs, nepavyksta grąžinti į tiesiosios žarnos vidų, gali būti padengti odą primenančiais lopais.

Nuolatinis nemalonus pojūtis ties išange, niežulys ir gleivingos išskyros dažniausiai pasitaiko pacientams sergantiems trečiojo ir ketvirtojo laipsnio hemorojumi.

Gydymas

Jei išangės pagalvėlės yra padidėjusios, bet nesukelia simptomų, gydymas nėra reikalingas, ši būklė praeina savaime (žiūrėti prevenciją). 

Lėtinis hemorojus, kuris sukelia simptomus yra gydomas trimis būdais: konservatyviai (taikant tik simptominį gydymą), invaziniu neoperaciniu būdu arba chirurgiškai.

Simptominis gydymas

Daugumą hemorojaus atvejų galima išsispręsti gydant simptomiškai. Tokį gydymą sudaro:

  • Išmatas minkštinantys preparatai ir skaidulų papildai.
  • Sėdimosios vonelės. Naudojamos kiekvieną kartą pasituštinus. Vonelės turėtų būti šiltos (šiluma atpalaiduoja vidinį išangės rauką ir taip pagerina veninio kraujo nutekėjimą iš hemoroidų) su dezinfekuojančiomis medžiagomis (išangės ir tarpvietės higienos palaikymui).
  • Kremai sudėtyje turintys lidokaino, vietiniam skausmo malšinimui.
  • Jei skausmą kelia hemorojus su tromboze, skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (pvz. ibuprofenas).

Invazinis neoperacinis gydymas

  • Gydymas injekcijomis (skleroterapija)

Į hemoroide esančias venas, iš kurių kraujuojama, suleidžiama skysčio, kuris “uždaro” jų spindį ir toje vietoje yra suformuoja randą. Šis gydymas tinka pirmojo ir kai kuriems antrojo hemorojaus laipsnio dariniams.
Komplikacijos: diskomfortas po procedūros ir kraujavimas iš išangės, išsisprendžia savaime per 1 – 2 savaites.

  • Koaguliacija infraraudonaisiais spinduliais.

Naudojantis specialiu aparatu, infraraudonųjų spindulių spinduliavimas būna nutaikytas į hemoroidą, jis “užkaitinamas” ir taip sukeliamas rando formavimasis. Susidarius randui kraujas nebegali tekėti į hemoroidą, o likusi hemoroido dalis susitraukia savaime.

  • Hemoroidų perspaudimas elastiniu žiedu

Efektyviausias neoperacinis gydymo būdas, labiausiai tinkamas iškrentantiems hemoroidams. Šio gydymo metu hemoroidas yra ištempiamas, iškišamas per įtemptą guminį žiedą, kurį atleidus hemoroidas būna perspaudžiamas. Per savaitę laiko perspaustas hemoroido audinys miršta ir savaime pasišalina.
Komplikacijos: infekcija, skausmas, kraujavimas, hemoroido trombozė, tiesiosios žarnos gleivinės opos susidarymas.

Chirurginis lėtinio hemorojaus gydymas

Chirurginis gydymas yra taikomas tik trečiojo ir ketvirtojo laipsnio hemorojui; tais atvejais, kai kitas gydymas nebuvo veiksmingas; esant kitoms išangės ar tarpvietės ligoms, dėl kurių yra skiriama šios srities operacija.

Pasiruošimas operacijai: pacientai turi būti išsituštinę, kartais gali būti skiriama valomoji klizma.

Anestezija: įprastai hemorojaus chirurginės procedūros yra daromos atliekant vietinę (spinalinę) nejautrą.

Galimos trys chirurginės hemorojaus gydymo taktikos:

  • Hemorojaus pašalinimas (hemoroidektomija)

Operacijos metu iš išangės kanalo išpjaunami hemoroidą sudarantys kaverniniai kūnai, perrišamos hemoroidą maitinusios kraujasgyslės ir, jei jų yra, užsiūvamos išangės kanalo žaizdos. 

Šios procedūros privalumas – efektyviausias ir mažiausiai atkryčių turintis gydymo būdas. Visgi, kadangi operacija yra atliekama labai jautrioje zonoje, dauguma pacientų iki 2-3 savaičių po operacijos jaučia stiprų skausmą tuštinimosi metu.

  • Hemorojaus pakėlimas (hemoroidopeksija)

Šios operacijos metu hemoroidus sudarantys kaverniniai kūnai yra ne išpjaunami, bet pakeliami aukščiau išangės kanale ir ten fiksuojami chirurgine siūle. Pakelti hemorojaus mazgai nustoja kristi pro išangę ir yra mažiau dirginami. 

Šios operacijos privalumas – pacientai visiškai atsistato per 5-6 dienas ir įprastai nejaučia arba jaučia mažą skausmą. Deja, palyginus su hemorojaus pašalinimu, atkryčių dažnis yra dvigubai didesnis.

  • Hemorojaus kraujagyslių persiuvimas ir perrišimas (dearterializacija)

Šio gydymo tikslas yra surasti arterijas pro kurias kraujas atiteka į hemoroidą ir jas perrišti. Tikima, kad sumažinus į hemoroidus atitekančio kraujo kiekį, jie susitraukia savaime ir nustoja kelti simptomus.

Daugumą hemorojaus atvejų galima išsispręsti gydant simptomiškai. Tokį gydymą sudaro:

  • Išmatas minkštinantys preparatai ir skaidulų papildai.
  • Sėdimosios vonelės. Naudojamos kiekvieną kartą pasituštinus. Vonelės turėtų būti šiltos (šiluma atpalaiduoja vidinį išangės rauką ir taip pagerina veninio kraujo nutekėjimą iš hemoroidų) su dezinfekuojančiomis medžiagomis (išangės ir tarpvietės higienos palaikymui).
  • Kremai sudėtyje turintys lidokaino, vietiniam skausmo malšinimui.
  • Jei skausmą kelia hemorojus su tromboze, skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (pvz. ibuprofenas).
  • Gydymas injekcijomis (skleroterapija)

Į hemoroide esančias venas, iš kurių kraujuojama, suleidžiama skysčio, kuris “uždaro” jų spindį ir toje vietoje yra suformuoja randą. Šis gydymas tinka pirmojo ir kai kuriems antrojo hemorojaus laipsnio dariniams.
Komplikacijos: diskomfortas po procedūros ir kraujavimas iš išangės, išsisprendžia savaime per 1 – 2 savaites.

  • Koaguliacija infraraudonaisiais spinduliais.

Naudojantis specialiu aparatu, infraraudonųjų spindulių spinduliavimas būna nutaikytas į hemoroidą, jis “užkaitinamas” ir taip sukeliamas rando formavimasis. Susidarius randui kraujas nebegali tekėti į hemoroidą, o likusi hemoroido dalis susitraukia savaime.

  • Hemoroidų perspaudimas elastiniu žiedu

Efektyviausias neoperacinis gydymo būdas, labiausiai tinkamas iškrentantiems hemoroidams. Šio gydymo metu hemoroidas yra ištempiamas, iškišamas per įtemptą guminį žiedą, kurį atleidus hemoroidas būna perspaudžiamas. Per savaitę laiko perspaustas hemoroido audinys miršta ir savaime pasišalina.
Komplikacijos: infekcija, skausmas, kraujavimas, hemoroido trombozė, tiesiosios žarnos gleivinės opos susidarymas.

Chirurginis gydymas yra taikomas tik trečiojo ir ketvirtojo laipsnio hemorojui; tais atvejais, kai kitas gydymas nebuvo veiksmingas; esant kitoms išangės ar tarpvietės ligoms, dėl kurių yra skiriama šios srities operacija.

Pasiruošimas operacijai: pacientai turi būti išsituštinę, kartais gali būti skiriama valomoji klizma.

Anestezija: įprastai hemorojaus chirurginės procedūros yra daromos atliekant vietinę (spinalinę) nejautrą.

Operacinio hemorojaus gydymo komplikacijos

  1. Skausmo sindromas. Skausmo intensyvumas priklauso nuo operacijos pasirinkimo ir likusių hemoroidų trombozės. 
  2. Šlapimo susilaikymas. Pasitaiko 2-10 procentų pacientų, kurie negali pasišlapinti praėjus daugiau nei 24 h po operacijos.
  3. Kraujavimas. Pasitaiko 1 procentui operuotų pacientų, pusę jų tenka operuoti dar kartą ir perrišti kraujuojančias kraujagysles.
  4. Išangės kanalo susiaurėjimas. Pasitaiko 0,3 procento pacientų, kurie turi polinkį didelių randų formavimuisi arba jei buvo pašalinta didelė dalis gleivinės. 
  5. Išmatų nelaikymas. Pasitaiko 5-15 procentų pacientų, dažniausiai vyresniems pacientams, moterims dažniau nei vyrams.